įvelis

į́velis sm. (1) J, į̃velis (1) J.Jabl medinė (arba ir metalinė ) vinis, kuri kalama į grąžteliu išgręžtą skylę, vartojama kam nors sujungti; žr. įvalis: Nudrožk kelius į̃velius lango rėmams sukalti Vkš. Į̃velį įgręžk su grąžtu Gd. Suį̃veliavus lentas, paties į̃velio nematyti J. Jabl(Als).